Endoscopic Retroperitoneal Adrenalectomy for Adrenal Metastases

Objectives. To evaluate whether retroperitoneal approach for adrenalectomy is a safe and effective treatment for adrenal metastases (AM). Methods. From June 2004 to January 2014, nine consecutive patients with AM were treated with endoscopic retroperitoneal adrenalectomy (ERA). A retrospective study was conducted, and clinical data, tumor characteristics, and oncologic outcomes were acquired and analyzed. Results. Renal cancer was the primary site of malignancy in 44.4% of cases. The mean operative time was 132 ± 10.4 min. There were 5 synchronous and 4 metachronous AM. One patient required conversion to transperitoneal laparoscopic procedure. No mortality or perioperative complications were observed. The median overall survival was 11 months (range: 2–42 months). Survival rates of 50% and 25% were identified at 1 and 3 years, respectively. At the end of the study, 4 patients were alive with a mean observed follow-up of 20 months. No patients presented with local tumor relapse or port-site metastases. Conclusions. This study shows that ERA is a safe and effective procedure for resection of AM and advances the surgical treatment of adrenal disease. The use of the retroperitoneal approach for adrenal tumors less than 6 cm can provide very favorable surgical outcomes

Atsitiktinės atrankos imčių tyrimas lyginant pirmo ir antro laipsnio hemorojaus gydymą perrišant guminiais žiedais su konservatyviu gydymu

Tomas Poškus1,  Kęstutis Strupas21 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo 3-iasis pilvo chirurgijos skyrius,Žygimantų g. 3, LT-01102 Vilnius2 Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Gastroenterologijos,nefrourologijos ir chirurgijos klinika, Santariškių g. 2, LT-08660 VilniusEl paštas: [email protected] Tikslas Palyginti konservatyvaus ir mažai invazinio I–II laipsnio hemorojaus gydymą. Ligoniai ir metodai Nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 25 d. buvo gydyta 40 asmenų, sergančių I ir II laipsnio hemorojumi, t. y. tokie, kurių hemorojaus mazgai neiškrinta arba iškrinta tuštinantis ir savaime grįžta. Tiriamajam buvo siūloma dalyvauti tyrime, o jam sutikus išankstinės atsitiktinės atrankos būdu buvo priskirtas perrišimo guminiais žiedais arba konservatyvaus gydymo grupei. Po keturių savaičių nuo paskutinės perrišimo procedūros ligonis buvo apklausiamas ir apžiūrimas. Konservatyvaus gydymo grupės ligoniams buvo skiriamas standartinis konservatyvus gydymas – skaidulų turinti dieta, žvakutės Posterisan Forte, Detralex tabletės. Po keturių savaičių ligoniai atvyko pakartotinei apžiūrai. Po keturių savaičių nuo vaistų vartojimo pabaigos ligonis buvo apklausiamas ir apžiūrimas. Duomenys apdorojami EpiInfo programa (www.cdc.gov/epiinfo). Skirtumas tarp grupių buvo vertinamas kaip statistiškai reikšmingas, kai p vertė buvo mažesnė už 0,05. Rezultatai Tyrime dalyvavo 40 asmenų (23 moterys ir 17 vyrų, vidutinis amžius 45,8 metų (nuo 28 iki 73 m.), sirgusių I laipsnio (n = 13, 32,5%) ir II laipsnio (n = 27, 77,5%) hemorojumi. Demografinių ir ligos simptomų skirtumų tarp gydymo grupių nebuvo. Vertindami gydymo metodų poveikį kraujavimui nustatėme, kad perrišimas guminiais žiedais sėkmingiau panaikino kraujavimo simptomus, taip pat pastebėjome tendenciją, kad efektyviau sumažinamas ar panaikinamas iškritimas (14 ligonių po gydymo guminiais žiedais ir 9 ligoniai po konservatyvaus gydymo, p = 0,1). Mūsų tyrime gydymas guminiais žiedais dažniau sukeldavo nedidelių komplikacijų (p < 0,001) – greitai praeinantį silpnumą, neintensyvų skausmą, trunkantį vidutiniškai 2 dienas (nuo 1 iki 4 dienų). Pasitaikė viena pavojinga komplikacija po gydymo guminiais žiedais – praėjus 8 paroms po procedūros ligonis pradėjo gausiai tuštintis krauju ir krešuliais, išsivystė kolapsas ir ligonį teko operuoti – persiūti kraujuojančią vietą. Abu gydymo metodus ligoniai vertino vienodai ir taip pat vienodai rinktųsi tuos pačius gydymo būdus. Išvada Hemorojaus gydymas perrišant guminiais žiedais yra veiksmingesnis negu konservatyvus gydymas flavonoidais, vietiniais preparatais ir skaidulomis, tačiau sukeliantis daugiau komplikacijų. Būtina tirti vėlesnius šios studijos rezultatus, kad būtų nustatytas ilgalaikis abiejų gydymo metodų, ypač konservatyvaus gydymo, efektyvumas. Pacientus informavus apie nemalonius pojūčius gydant hemorojų guminiais žiedais, pasitenkinimas gydymu yra geras. Pagrindiniai žodžiai: hemorojus Randomized controlled trial of rubber band ligation vs. conservative treatment for first and second degree haemorrhoids Tomas Poškus1,  Kęstutis Strupas21 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Central Branch,III Department of Abdominal Surgery, Žygimantų str. 3, LT-01102 Vilnius, Lithuania2 Vilnius University Hospital "Santariškių Clinics", Clinic of Gastroenterology,Nefrourology and Surgery, Santariškių str. 2, LT-08660 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Objective To compare the conservative treatment and invasive treatment in 1st and 2nd degree haemorrhoids. Patients and methods 40 patients with first and second degree haemorrhoids were treated from January 1 to July 25, 2007. They complained of either non-prolapsing or prolapsing and spontaneously reducing haemorrhoids. The patients were offered to participate in the study, and with their approval they were randomized to the rubber band ligation or the conservative treatment groups. Four weeks following the last treatment the patients were investigated. Patients in the conservative treatment group were prescribed a standard conservative treatment: fiber addition with wheat, Posterisan Forte suppositories, and Detralex tablets. Four weeks after the end of treatment the patients were investigated and the last questionnaire was filled in. Statistical analysis was performed using Epi Info software (www.cdc.gov/epiinfo). The differences between the groups were statistically significant when the p value was less than 0.05. Results 40 patients (23 female and 17 male) were included in the study, mean age 45.8 years (28–73) with first degree (n = 13, 32.5%) and second degree (n = 27, 77.5%) haemorrhoids. There were no differences between the groups as regards the demographic and clinical data. Rubber band ligation, in our experience, was more effective than conservative treatment in treating bleeding, and we also noted the tendency to better abolish prolapse (14 patients after rubber band ligation and 9 patients after conservative treatment had the disappearance of prolapse, (p = 0.1). Rubber band ligation gave more minor, self-limiting complications (p < 0,001) – minor pain for on average two (1–4) days, vasovagal effects. We encountered one severe complication: 8 days after rubber band ligation, the patient presented hypotensive with massive rectal bleeding; he was admitted to the hospital and operated on, with oversewing the bleeding site. Both treatment methods were evaluated by the patients equally, and both methods would be repeated by the patients, if necessary. Conclusion Rubber band ligation is more effective than conservative treatment with flavonoids, suppositories and fibre, however, it is associated with more complications. Long-term results of both treatment methods, especially after conservative tratment, should be evaluated. When the patients are informed adequately before the procedure, satisfaction with both methods of treatment is equal. Key words: haemorrhoid

Priešoperacinė reabilitacija abdominalinėje onkologinėje chirurgijoje: naujas paciento paruošimo operacijai standartas?

This paper shortly introduces preoperative rehabilitation as a new technique to prepare the patient for oncological surgery. First results of the clinical trials seem promising, because preoperative rehabilitation may increase the physical capacity of the patient, improve postoperative quality of life and even decrease the postoperative morbidity. Although, it remains unclear if preoperative rehabilitation could be beneficial before every surgery or only in case of major surgery. Therefore, before implication to the daily clinical practice, this new method has to be investigated in well designed clinical trials to determine the indications and to establish the optimized protocol of the preoperative rehabilitation.Straipsnyje trumpai pristatoma nauja paciento paruošimo onkologinei pilvo organų operacijai strategija – priešoperacinė reabilitacija. Pirmieji klinikinių tyrimų rezultatai teikia vilčių, kad, taikant priešoperacinę reabilitaciją, susidedančią iš trijų komponentų: fizinių pratimų, mitybos nepakankamumo korekcijos ir psichologinio paciento paruošimo, galima pagerinti pacientų fizinę būklę, pooperacinę gyvenimo kokybę, net smarkiai sumažinti pooperacinių komplikacijų dažnį. Vis dėlto lieka neaišku, ar priešoperacinė reabilitacija yra tikslinga prieš visas operacijas, ar tik prieš tas operacijas, kurios yra ypač didelės apimties. Todėl, kol minėta metodika galės būti taikoma kasdienėje klinikinėje praktikoje, reikia naujų klinikinių tyrimų. Šie tyrimai turėtų atskleisti, prieš kokias operacijas paciento reabilitacija yra tikslingiausia, taip pat nustatyti, kokia konkreti priešoperacinės reabilitacijos metodika yra efektyviausia

Reguliuojamos skrandžio apjuosimo juostos: lyginamųjų studijų apžvalga

Tomas Abalikšta, Gintautas Brimas, Kęstutis Strupas Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, M. K. Čiurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centras, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El. paštas: [email protected] Darbo tikslas: Remiantis literatūros duomenimis palyginti skirtingas skrandžio apjuosimo reguliuojamas juostas, naudojamas chirurginiam nutukimo gydymui. Tyriamoji medžiaga ir metodai: Publikacijų paieška atlikta elektroninėse MEDLINE, Current Contents ir Cochrane Library duomenų bazėse. Apžvelgtos visos skrandį apjuosiančių reguliuojamų juostų lyginamųjų studijų publikacijos, paskelbtos iki 2010 m. sausio 1 d. Rezultatai: Atlikus literatūros šaltinių paiešką rasta 10 publikacijų, lyginančių skirtingas skrandį apjuosiančias reguliuojamas juostas. Išsamiai atlikta viena studija: perspektyvi, atsitiktinių imčių, jos tiriamųjų skaičius didelis ir stebėjimo laikotarpis ilgas, įvertinti visi gydymo rezultatai. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp SAGB ir LAP-BAND juostų šioje studijoje nerasta. Kitos lyginamosios juostų studijos turi trūkumų: keturios buvo ne atsitiktinių imčių (dvi iš jų retrospektyvios), trijose tiriamųjų imtis maža, visų stebėjimo laikas trumpas. Vienoje iš šių studijų nustatytas kūno masės kritimo skirtumas tarp grupių: LAP-BAND grupėje pradinė viršnorminė kūno masė sumažėjo 41,7 %, Heliogast – 28,3 %. Mechaninių juostų komplikacijų dažnis skyrėsi vienoje studijoje: LAP-BAND – 7 %, SAGB – 1 %. Skirtumas tarp „mažo skrandžio“ išsiplėtimo arba juostos nuslinkimo dažnio rastas trijose studijose (MiniMizer Extra – 0 % ir LAP-BAND – 10,8 %; SAGB – 2,4 % ir LAP-BAND – 27,6 %; SAGB – 2 % ir LAP-BAND – 23 %). Skirtumo tarp gretutinių ligų ir gyvenimo kokybės pokyčio, hospitalizacijos trukmės, juostos reguliavimų skaičiaus/dažnio, juostos penetracijos/migracijos į skrandį bei infekcinių komplikacijų dažnio nerasta. Išvados: Tik viena studija atlikta laikantis šiuolaikinių įrodymais pagrįstos medicinos keliamų reikalavimų, skirtumo tarp lygintų juostų nerasta. Reikalingos perspektyvios, atsitiktinių imčių ilgalaikės (>5 metų) lyginamosios studijos, vertinančios juostų konstrukcijos ar formos skirtumų įtaką gydymo efektyvumui ar komplikacijoms. Reikšminiai žodžiai: nutukimas, bariatrinė chirurgija, skrandžio apjuosimo reguliuojama juosta operacija. Adjustable gastric bands: review of comparative studies Tomas Abalikšta, Gintautas Brimas, Kęstutis Strupas Vilnius University Medical Faculty, M. K. Čiurlionio Str. 21, LT-03101 Vilnius, Lithuania Vilnius University Hospital Santariškių Klinikos Centre of Abdominal Surgery, Santariškių Str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania El. paštas: [email protected] Objective: The objective of this review is to compare different adjustable gastric bands according to the data of comparative studies. Materials and Methods: A search of articles published in any language before January 2010 was carried out through the MEDLINE, Current Contents and Cochrane Library electronic databases. All articles about comparative studies of different adjustable gastric bands were eligible for review. All possible data were extracted from accepted studies and reviewed. Results: Ten comparative studies of different adjustable gastric bands were accepted. Only one comparative study of the bands was accomplished properly. It was a prospective randomised study type with a large number of patients and a long follow-up period with all possible results evaluated. No statistically significant difference between SAGB and LAP-BAND gastric bands was found in this study. The other band studies had shortcomings: four studies were non-randomised (two of them retrospective), a small number of patients in three studies, and a too short follow-up period in all studies. The difference in weight loss was stated in one of these studies: 41.7% of initial excess weight loss in the LAP-BAND group and 28.3% in the Heliogast group. Band leakage frequency was different in one study: LAP-BAND – 7%, SAGB – 1%. A difference between pouch dilatation or band slippage frequency was found in three studies (MiniMizer Extra – 0% and LAP-BAND – 10.8%; SAGB – 2.4% and LAP-BAND – 27.6%; SAGB – 2% and LAP-BAND – 23%). There was no difference between the resolution of comorbidities, improvement of the quality of life, hospital stay, band adjustment frequency, band migration or band infection rate. Conclusion: Only one accepted study was accomplished properly. There was no difference between compared adjustable gastric bands in this study. Prospective randomised long-term (more than 5 years) comparative studies are needed for a proper evaluation of band construction or shape influence on weight loss and complications. Keywords: obesity, bariatric surgery, adjustable gastric banding

Kasos galvos vėžio ir lėtinio pankreatito diagnostikos keblumai

Vilma Brimienė, Gintautas Brimas, Kęstutis StrupasVilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikųPilvo chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected] Įvadas / tikslas Klinikinėje praktikoje dažnai susiduriama su sudėtinga kasos židininių pokyčių diferencine diagnostika, kai simptomatika ir instrumentinių tyrimų duomenys neleidžia nedvejojant patvirtinti diagnozės. Šios literatūros apžvalgos tikslas – pateikti medicinos literatūros duomenis apie kasos židininių pokyčių diagnostikos būdus, jų tikslumą ir efektyviausią kasos vėžio bei lėtinio pankreatito diferencinės diagnostikos algoritmą. Rezultatai Norint pasiekti gerą kasos vėžio gydymo rezultatą, būtina anksti diagnozuoti ligą ir atlikti radikalią chirurginę operaciją. Lėtinio pankreatito gydymas įvairus – nuo simptominio, kuris paprastai atliekamas nechirurginiais metodais, iki operacinio, taikomo gana nedidelei grupei pacientų. Nors pastaruoju metu labai patobulėjo visi radiologiniai kasos židininių pokyčių tyrimo metodai, diferencijuoti lėtinį pankreatitą ir kasos vėžį, ypač ankstyvosiomis jo stadijomis, išlieka sunku. Šiuolaikiniai tyrimo būdai labai sumažino klaidų skaičių, tačiau net 5–10% kasos rezekcijų yra nepateisinamos, nes galutinio histologinio tyrimo išvada yra lėtinis pankreatitas. Dažniausiai rekomenduojamų sonoskopijos, kompiuterinės, magnetinio rezonanso tomografijos, endoskopinės sonoskopijos, serologinių žymenų tyrimų jautrumas ir specifiškumas yra riboti, net ir įvairiais metodų deriniais nepasiekiama 100% jautrumo ir specifiškumo. Absoliutaus tikslumo negarantuoja ir intervenciniai diagnostikos būdai – kasos biopsija, kontroliuojama sonoskopu, kompiuterine tomografija ar endoskopine sonoskopija. Išvados Remiantis atlikta literatūros šaltinių analize galima teigti, kad moksline patirtimi grįsto priešoperacinio kasos vėžio ir lėtinio pankreatito diferencinės diagnostikos algoritmo nėra. Tolesni tyrimai būtini siekiant rasti optimalų diagnostikos metodų derinį, todėl Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centre pradėtas randomizuotas perspektyvusis kontroliuojamas kasos židininių pokyčių diagnostikos metodų tyrimas, kurio tikslas – palyginti dviem ligonių grupėms taikomus diagnostinius tyrimo metodus pagal kasos židininių pokyčių diferencinės diagnostikos tikslumą, siekiant nustatyti ankstyvos stadijos kasos vėžį ir navikinio proceso išplitimą. Pagrindiniai žodžiai: lėtinis pankreatitas, kasos vėžys, kasos židininiai pokyčiai, kasos tyrimas Diagnostic difficulties in pancreas head cancer and chronic pancreatitis Vilma Brimienė, Gintautas Brimas, Kęstutis StrupasCenter of Abdominal Surgery,Vilnius University Hospital "Santariškių klinikos",Vilnius, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Objective Differential diagnosis of focal pancreatic lesions often remains a dilemma in clinical practice. Our objective was to present the literature data of diagnostic accuracy in focal pancreatic lesions and the most effective algorithm in differential diagnosis of chronic pancreatitis and pancreatic cancer. Results There can be enough overlap in the features and imaging of the carcinoma of the head of the pancreas and chronic pancreatitis, and sometimes the differentiation is extremely difficult. This leads to either a major pancreatic resection for a benign disease in 5–10% of the patients or rejection of surgery for a potentially curable cancer. The diagnostic accuracy of the common methods (ultrasound, computer and magnetic resonance tomography, endoscopic sonoscopy, serologic markers) are limited; even combinations of preoperative tests and biopsy are not sensitive and specific in 100%. Conclusions There are no evidence-based data in the literature on an effective algorithm for the clinical approach to a patient who presents with this diagnostic dilemma in focal pancreatic lesions. As all attempts to arrive at a correct diagnosis should be pursued, a prospective randomised clinical trial to compare the accuracy of diagnostic methods and early diagnosis in pancreatic cancer was started at the Vilnius University Hospital "Santariškių klinikos". Keywords: chronic pancreatitis, pancreatic carcinoma, focal pancreatic lesions, imaging of pancrea

Ogilvie sindromas: klinikinis atvejis

Kastė Mateikaitė1,  Paulius Žeromskas2,  Kęstutis Strupas2 1 Vilnius universiteto Medicinos fakultetas, M.K.Čiurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius 2 Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Gastroenterologijos, urologijos ir abdominalinės chirurgijos klinika, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius El paštas: [email protected] Ogilvie sindromas – tai reta sunki būklė, atsirandanti dėl sutrikusios storosios žarnos parasimpatinės inervacijos. Jai būdingas ūmus ir smarkus storosios žarnos išsiplėtimas be mechaninės obstrukcijos. Šis sindromas dažnai pasitaiko kritinių būklių pacientams. Pateikiame storosios žarnos ūminės tariamosios obstrukcijos klinikinį atvejį, kuris pasitaikė nevaikštančiam, išsėtine skleroze sergančiam slaugos namų pacientui. Tiesinė pilvo rentgenograma leido įtarti laisvą orą po diafragmos kupolu, todėl buvo atlikta laparotomija. Žarnyno perforacijos nebuvo, tačiau rasta išsiplėtusi storoji žarna. Ketvirtą pooperacinę parą pacientas buvo išrašytas iš ligoninės, rekomenduotas agresyvesnis obstipacijų gydymas ir prevencija. Konservatyvus gydymas ar invazinė dekompresija dažnai yra veiksmingi metodai. Jeigu Ogilvie sindromas diagnozuojamas ir gydomas per vėlai, ligonis gali mirti dėl perforacinio peritonito. Pagrindiniai žodžiai: storoji žarna, Ogilvie sindromas, storosios žarnos tariamoji obstrukcija, obstipacijos Ogilvie’s syndrome: case report Kastė Mateikaitė1,  Paulius Žeromskas2,  Kęstutis Strupas2 1 Vilnius University Faculty of Medicine, M.K. Čiurlionio 21, LT-03101 Vilnius, Lithuania 2 Clinic of Gastroenterology, Urology and Abdominal Surgery, Vilnius University Hospital Santariškių Klinikos, Santariškių 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] Ogilvie’s syndrome is a rare but serious condition caused by parasympathetic dysfunction of large bowel. It is characterized by acute and massive colon distension without mechanical obstruction. This syndrome most often appears as a complication of other clinical conditions. We present a case of acute colonic pseudo-obstruction occurring in constipated bedridden, male nursing home resident with multiple sclerosis. Free air trapped in the subdiaphragmatic locations was suspected in plain abdominal radiogram and the laparotomy was performed. No intestinal perforation was found. Massively distended colon was observed. The patient was discharged at the fourth postoperative day and more aggressive prevention and treatment of constipation was recommended. In conclusion, early treatment with expectant management or invasive decompression is often successful. However, this condition can be fatal, if diagnose and treatment are delayed. Keywords: large bowel, Ogilvie’s syndrome, colonic pseudo-obstruction, constipatio

Nauja skydliaukės masės ir tūrio matavimo ultragarsu metodika

Paulius Žeromskas, Algimantas Bubnys, Kęstutis StrupasVilniaus universiteto Pilvo chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-2021 VilniusEl paštas: [email protected] Įvadas / tikslas Vilniaus universiteto Pilvo chirurgijos klinikoje parengta nauja skydliaukės masės ir tūrio matavimo metodika, pritaikoma įprastinei ultragarsinei įrangai. Metodai Metodika buvo paruošta ultragarsu (pagal pasiūlytus principus) prieš operaciją išmatavus ir po operacijos pasvėrus bei tūrį išmatavus 187 skydliaukės skilčių ir 88 sąsmaukų. Rezultatai / išvados Tirdami nustatėme, kad 1 g skydliaukės audinio tūris yra 0,958 ml ir šis skirtumas yra statistiškai patikimas. Todėl tūris ir masė turi būti skaičiuojami atskirai. Naujai metodikai parengtos skilčių ir sąsmaukos masės bei tūrio skaičiavimo formulės: Vsąs = 0,991 x A x B x C, Msąs = 1,051 x A x B x C,Vsk = 0,49 x A x B x C , Msk = 0,508 x A x B x C; čia: Vsk – skilties tūris, Msk – skilties masė, Vsąs – sąsmaukos tūris, Msąs – sasmaukos masė, A – skilties (ar sąsmaukos) aukštis, B – skilties (ar sąsmaukos) plotis, C – skilties (ar sąsmaukos ) storis. Skydliaukės tūris (masė) lygus abiejų skilčių ir sąsmaukos tūrių (masių) sumai. Metodikos tikslumą nustatėme palyginę prieš operaciją ultragarsu išmatuotą skydliaukės masę ir tūrį su pašalintos skydliaukės mase ir tūriu. Koreliacijos koeficientas buvo r = 0,97 (n = 71). Metodika parengta įprastinei ultragarsinei įrangai. Prasminiai žodžiai: endokrinologija, skydliaukės masė, skydliaukės tūris, tiroidektomija, voliumetrija. A new method of thyroid gland volume measurement by ultrasound in vivo Paulius Žeromskas, Algimantas Bubnys, Kęstutis Strupas Background / objective A new method of thyroid gland volume and mass measurement by ultrasound was elaborated at the Clinic of Abdominal Surgery of Vilnius University. Methods The method was proposed after ultrasonic pre-operative measurement (by our approach) and post-operative weighing and volume measurement of 187 thyroid lobes and 88 isthmuses. Results / conclusions We found that the volume of 1g of thyroid gland tissue is 0.958 ml and the difference is statistically significant. Thus, thyroid mass and volume must be calculated separately. To measure the size of the thyroid gland according to the new method, the following mathematical formulas are suggested: Vist = 0.991 × A × B × C, Mist = 1.051× A × B × C,Vlob = 0.49 × A × B × C, Mlob = 0.508 × A × B × C, where Vist is the isthmus volume, Mist is the isthmus weight, Vlob is the lobe volume, Mlob is the lobe weight, A is lobe (or isthmus) length, B is lobe (or isthmus) width, C is lobe (or isthmus) depth. The volume (or mass) of the thyroid gland is the sum ultrasonically determined volumes (or masses) of the both lobes and the isthmus. The accuracy of the method has been ascertained by comparing the ultrasonically determined volume (and weight) with the volume (and weight) of the same gland removed surgically. The correlation coefficient was r=0.97 (n=71). The method is adapted to ordinary ultrasound equipment. Keywords: endocrinology, thyroid gland mass, thyroid gland tissue volume, thyroidectomy, volumetr

Suaugusiųjų Hirschprungo ligos chirurginis gydymas subtotaline kolektomija: galima alternatyva

Adult Hirschsprung’s disease (AHD) is a rare and often undiagnosed condition. At present, only a limited number of cases have been reported. We managed a 19-year-old woman with rich history of chronic constipation and abdominal discomfort. Abdominal radiography and barium enema examination demonstrated massively dilated colon (up to 15 cm in diameter). Full-thickness rectal biopsy showed absence of ganglionic cells. AHD was diagnosed and subtotal colectomy with ileorectal anastomosis was performed. At five-year follow up, the patient had significantly improved defecation and quality of life and was extremely satisfied with the operation. AHD should be considered in patients with long-standing and refractory constipation with megacolon. We advocate a subtotal colectomy with ileorectal anastomosis as one of the possible surgical alternatives in such young patients.Suaugusiųjų Hirschprungo liga yra reta ir sunkiai diagnozuojama vidurių užkietėjimo priežastis. Straipsnyje aprašoma 19 metų mūsų gydytos moters istorija. Pacientė kreipėsi dėl visą gyvenimą trunkančio vidurių užkietėjimo ir pilvo skausmų. Radiologinio ir endoskopinio tyrimo duomenimis, tiesioji žarna normalaus pločio, o gaubtinė žarna labai plati ir pilna turinio. Viso storio tiesiosios žarnos biopsija patvirtino aganglinę tiesiąją žarną. Pacientė buvo operuota ir jai atlikta subtotalinė kolektomija ir ileorektostomija. Penkerių metų stebėjimas po operacijos parodė, kad pacientė gyvena kokybiškai. Manome, kad subtotalinė kolektomija ir ileorektostomija yra viena iš jaunų pacientų chirurginio gydymo alternatyvų

Hemorojaus chirurginio gydymo dienos stacionare socialiniai ir ekonominiai aspektai

Paulius Žeromskas, Kęstutis Strupas, Audrius JanėnasVilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected] Tikslas Ištirti pacientų požiūrį į hemorojaus chirurginį gydymą dienos chirurgijos sąlygomis. Ligoniai ir metodai Paštu apklausti 2003 m. nuo III–IV laipsnio hemorojaus operuoti 34 pacientai (retrospektyvusis tyrimas). Pacientai operuoti taikant tarpvietės bloko nejautrą su intravenine sedacija. Atlikta Milligan–Morgan hemoroidektomija. Skausmui išvengti ir pooperaciniam nuskausminimui vartoti COX-2 inhibitoriai. Rezultatai Hemorojaus sukelti simptomai visuomeninei veiklai ir darbui iki operacijos trukdė 94,1% apklaustųjų. Po operacijos 91,2% pacientų išnyko juos varginę skundai iki operacijos. Jokių problemų neturėjo 21 (62%) apklaustasis. Taikytą nuskausminimą operacijos metu teigiamai įvertino visi operuoti pacientai: puikiai – 13 (38,2%), labai gerai – 11 (32,4%), gerai – 6 (17,6%), neblogai – 4 (11,8%). Nepakankamo pooperacinio nuskausminimo nenurodė nei vienas pacientas. Gydymą tik vieną parą ligoninėje kaip pakankamą vertino 28 (82,4%) pacientai, o 6 (17,6%) nurodė, kad ligoninėje buvo gydomi per trumpai. Išvykus iš ligoninės pacientus toliau gydė: 16 (47%) – operavęs chirurgas, 7 (20,5%) poliklinikos chirurgas, 4 (12%) – šeimos gydytojas, 7 (20,5% ) gydėsi patys pagal operavusio chirurgo rekomendacijas. Po operacijos išangės gijimas, paciento nuomone, užtruko nuo 2 iki 12 savaičių. Į darbą pacientai po operacijos grįžo nevienodai greitai: po 1 savaitės – 6 (17,6%), po 2 savaičių – 5(14,7%), po 3 savaičių – 6 (17,6%), po 4 savaičių – 6 (17,6%), po 6 savaičių – 3 (9%). Kiti 8 (23,5%) pacientai buvo bedarbiai ir pensininkai. Išvados Hemorojaus gydymą dienos stacionare 28 (82,4%) pacientai vertino teigiamai. Pasirinktą tarpvietės bloko nejautrą su intravenine sedacija ir pooperacinį nuskausminimą COX-2 inhibitoriais pacientai vertino tik teigiamai. Geriausi socialiniai ir ekonominiai rezultatai pasiekiami, kai pacientą po operacijos ambulatoriškai gydo operavęs chirurgas. Pagrindiniai žodžiai: dienos stacionaras, hemorojus, perianalinis blokas Socioeconomic aspects of day case surgery for hemorrhoids Paulius Žeromskas, Kęstutis Strupas, Audrius JanėnasAbdominal Surgery Center, Vilnius University Hospital "Santariškių klinikos",Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Objective This study explores the patients' attitude towards the day case surgery of haemorrhoids. Patients and methods Patients operated on in 2003 because of hemorrhoids were questioned by mail (a retrospective study). All the patients had been suffering from stage III–IV haemorrhoids. Anesthesia of the perianal block with intravenous sedation and the Milligan–Morgan haemorrhoidectomy were applied. COX-2 inhibitors were used for pain prevention and postoperative analgesia. Results The anus problems before the operation in 94.1% of the respondents impeded their social activities and work. 91.2% of the patients after the operation had no complaints they suffered before the operation. 21 (62%) respondents experienced no problems at all. The perineal block analgesia was evaluated as excellent by 13 (38.2%) patients, as very good by 11 (32.4%), as good by 6 (17.6%), as not bad by 4 (11.8%). Postoperative analgesia was evaluated as excellent by 6 (17.6%) patients, as very good by 12 (35.3%), as good by 11 (32.4%), as not bad by 5 (14.7%). One-day hospital stay was evaluated as sufficient by 28 (82.4%) patients, and 6 (17.6%) patients considered that the in-hospital stay too short. Sixteen patients were treated by the operating surgeon (47%), by a clinic surgeon (7–20.5%), by family doctor (4–12%), 7–20.5% recovered on their own guided by the operating surgeon instructions. The anus healing lasted (according to the patients) from 2 to 12 weeks. The patients went back to work not equally quickly. Six (17.6%) needed 1 week, 5 (14.7%) 2 weeks, 6 (17.6%) 3 weeks, 6 (17.6%) 4 weeks, 3 (9%) 6 weeks to recover. Eight patients (23.5%) were unemployed or retired. Conclusions One-day hospital stay was evaluated as sufficient by 28 (82.4%) patients. The perineal block analgesia during the operation was evaluated positively by all the patients. None of the patients noted the postoperative analgesia with the COX-2-specific inhibitor as insufficient. Long-term observation by the operating surgeon improves the socioeconomic results. Key words: day case surgery, haemorrhoids, perianal bloc

Perianalinis pūlinys, diagnozuotas praėjus daug laiko po praryto svetimkūnio: klinikinis atvejis

Abscesses and fistulas are common findings of the perianal space in surgery. In most cases, they are cryptogenic, though can be caused by other pathological events. It could be an impaction of a foreign body. While retrogradally inserted artefact immediately causes pain, an ingested foreign body can persist in an organism a long time before the significant symptoms appear. A rare clinical case: 42-years-old female presented to Vilnius University Hospital “Santariškių klinikos“ with chronic pain and discomfort in a sacrococcygeal region due to a purulent wound after pilonidal sinus abscessotomy performed 7 months ago. Following thorough examination – a wide local excision of the perianal tissue was performed. Abscesses and both fistula canals which were found during examination were removed. During the operation, dental bur was found inside one of the abscesses – predominantly causing the infection. Ingested foreign body may persist in an organism undetected for a considerable period of time. When impacted into perianal space it causes infection of soft tissue. Carefully collected medical history could help consider this cause even though no fistulas in ano are found.Abscesai bei fistulės – dažnai pasitaikantys perianalinės srities dariniai. Paprastai jie būna kriptogeninės kilmės, tačiau juos gali išprovokuoti ir kitos priežastys. Viena jų – į perianalinius audinius patekęs svetimkūnis. Retrogradinis patekimas pastebimas ir iškart sukelia skausmą, o pro burną patekęs svetimkūnis gali likti nepastebėtas ir išbūti organizme ilgą laiką, kol atsiranda ryškūs simptomai. Aprašome retą klinikinį atvejį, kai 42 metų moteris kreipėsi į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas dėl 7 mėnesius po atliktos pilonidinio sinuso abscesotomijos pūliuojančios pooperacinės žaizdos ir su tuo susijusio skausmo bei diskomforto uodegikaulio srityje. Po papildomų tyrimų atlikta plati abscesotomija ir pašalinti abu tyrimų metu rasti fistulių kanalai. Operacijos metu pūlinio ertmėje rastas svetimkūnis – odontologinis grąžtas, kuris, numanoma, sukėlė abscesus bei fistules. Nurytas svetimkūnis gali ilgai išbūti organizme nepastebėtas. Įsitvirtinęs perianalinėje srityje, sukelia aplinkinių audinių uždegimą. Tinkamai surinkus anamnezę reikėtų įvertinti šios uždegimo etiologijos tikimybę netgi nesant fistulės angų analiniame kanale bei išangėje